Asmeninis liudijimas
Prieš keletą metų dalyvavau moterų savaitgalio susitikime. Didžioji laiko dalis buvo skirta tylai. Susitikdavome ryte maldai ir vakare šlovinimui. Kai sekmadienio popietę prieš mums visoms pradedant skirstytis turėjome aptarimą, moterys dalinosi, ką joms kalbėjo Dievas per tą laiką vienumoje. Dievas kalbėjo joms visoms, bet ne man. Aš neturėjau kuo pasidalinti.
Dievo aš negirdėjau ne tik tą savaitgalį. Man atrodė, kad aš Jo negirdėjau niekada. Žinoma, aš skaitau Šventąjį Raštą, žinau, ko jis moko ir stengiuosi gyventi pagal Jį. Aš žinau, ką Dievas sako apie nuodėmę, išgelbėjimą, meilę žmogui ir pan. Tačiau kalbant apie asmeninį pokalbį su Dievu, nebuvau turėjusi tokios patirties, apie kurią būčiau galėjusi pasakyti „Dievas man pasakė.“
Aš pasidalinau su kitomis, Dievą girdinčiomis, moterimis apie savo negirdėjimą. Buvau atvira su jomis, nes ir pati norėjau patirti tai, ką patyrė jos. Po to sekė malda. Kelias namo buvo ilgas. Važiavau tyloje, nes norėjosi viską apmąstyti. Meldžiausi. Tada išgirdau tylų balsą klausiantį „Ar girdi mane?“. Aš Jį girdėjau.
Po truputį vis geriau ir geriau ėmiau suprasti, kas trukdė mano dvasinei klausai anksčiau. Tai buvo įsivaizdavimas, kaip turi kalbėti Dievas. Aš tikėdavausi, kad Jis man atsakys į kažkokį konkretų klausimą: taip ar ne. Aš norėdavau, kad Jis man duotų nurodymus, ką turėčiau daryti gyvenime – tiesiai ir aiškiai. Pavyzdžiui, „išeik iš šito darbo“, „pirk šį namą“ ar „važiuok gyventi į tą šalį.“ Norėjau girdėti balsą, kuris drebintų žemę ir trupintų kalnus. Jis su manim taip nekalbėjo, o viso kito aš negirdėjau.
Po to moterų savaitgalio viskas ėmė keistis. Aš dėkoju Viešpačiui, kad Jis mokė ir moko girdėti Jo tylų balsą, kuris drebina ne žemę, o mano širdį. Kai aš Jo klausiu, ką man daryti konkrečioje situacijoje ir turiu variantus A, B ir C, girdžiu, kaip Jis man sako „Nusiramink ir žinok, jog aš esu Dievas“ (Psalmių 46, 10). Kai klausiu, kodėl kai kurie mano poreikiai yra neatsakyti jau tiek metų, Jis sako – yra priežastys, kurių tu net nenumanai, dėl ko tau reikia laukti (pagal Pakartoto Įstatymo 7, 22). Net kai nieko neklausiu, Jis man kalba per Savo kūriniją; per besiskleidžiančius vazoje prie kriauklės pamerktus žiedus Jis primena – jeigu taip aprengiu laukų žolę … (pagal Mato 6, 30).
Aš stengiuosi nebeturėti lūkesčių. Nebeturėti atsakymų variantų. Man taip malonu būti Jo nustebintai, kai Jis kalba tai, ko niekada nebūčiau įtraukusi į galimus atsakymų variantus. Aš stengiuosi pasilikti Jame ir jaučiu, kaip Jo tylus ir ramus balsas mane lydi per dienas. Dėkoju Tau, Ganytojau, kad leidi girdėti Tavo balsą!
